Starkis

starkis


starkislot. Stizostedion lucioperca (Linnaeus, 1758)

   Kūnas verpstės formos, galva maža, smaili, žiotys neplačios, jose yra daug smulkių dantukų ir dvi poros didelių, panašių į iltis dantų. Nugara žalsvai pilka, šonai pilkšvi, gelsvi su metaliniu atspalviu, neryškiai dryžuoti, pilvas balsvas. Akys matinės, išsprogusios. Žvynai panašūs į ešerio, tik odoje laikosi silpniau.

   Starkiai paplitę Vidurio ir Rytų Europos upėse bei ežeruose nuo Elbės, Vyslos, šiauriau Dunojaus iki Aralo, šiaurėje iki 64° šiaurės platumos Suomijoje, taip pat jie gyvena Onegos, Ladogos ežeruose, Baltijos jūros apysūriose įlankose. Pietuose starkių yra Užkaukazėje, jie nevengia sūraus vandens, gyvena Kaspijos, Juodosios ir Azovo jūrose. Lietuvoje starkiai natūraliai buvo paplitę tik Kuršių mariose, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą suleisti į Dysnų ežerą. Vėliau starkiai buvo perkelti į daugelį vandens telkinių, kur sėkmingai aklimatizavosi. Šiuo metu didelės starkių populiacijos gyvena Kuršių, Kauno, Antalieptės mariose, Sartų, Dysnų, Dviragio ežeruose, Nemune. Ežeruose, kuriuose starkiai nesiveisia, yra įrengiamos dirbtinės nerštavietės. Tinkamiausi įžuvinimui yra pratekami, negilūs, neskaidrūs ežerai. Starkiai minta menkavertėmis žuvimis – aukšlėmis, pūgžliais, kurių nedaug suryja kitos plėšrūnės, todėl jais įžuvinti vandenis naudinga. Tvenkiniuose ar nepratekamuose ežeruose auginami starkiai dažnai suserga parazitinių kirmėlių sukeliama akių liga – katarakta.

   Starkiai yra mėgstamas žūklės objektas, jie gaudomi dugnine meškere, spiningu. Sugauti leidžiama ne mažesnio kaip 46 cm ilgio žuvis.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.